1.  PAPRASTASIS ĄŽUOLAS   

 ⇓

 Lietuvos miškuose auga ankstyvosios ir vėlyvosios paprastojo ąžuolo formos medžiai. Ankstyvosios formos ąžuolai sulapoja maždaug 2–3 savaitėmis anksčiau, negu vėlyvosios formos medžiai. Ąžuolai turi stambią giliai einančią pagrindinę šaknį, kitos šaknys auga plačiai ir giliai, dėl to vėjams yra atsparūs. Ąžuolai mėgsta šakotis. Atskirai augančio ąžuolo laja yra gražiai apvalios formos, stiebas trumpas, išėjęs į drūtas šakas. Tankmėje augančio ąžuolo stiebas turi daug snaudžiančių pumpurų. Atidengus šviesą, stiebas apsipila atžalomis, vadinamaisiais vilkais. Kamienas tvirtas, senesnių medžių storas. Jaunų ąžuolų žievė lygi, blizganti, o subrendusių medžių žievė juosvai pilka, giliais ir vertikaliais skiautais suaižėjusi. Ūgliai yra apvalūs, neaštriai briaunoti, šviesiai pilkai rudi ar rausvi ir pliki. Pumpurai pražanginiai, ūglio viršūnėje susitelkę po keletą, kiaušinio formos, buki arba tik truputį nusmailėję, 3–5 mm ilgio, rudi, padengti žvyneliais su blakstienotais kraštais. Lapai 7–12 cm, kartais iki 15 cm ilgio, ir 2–6, ar iki 8 cm pločio, jų viršus ryškiai žalias, kartais šiek tiek žvilgantis, paprastos formos, atvirkščiai kiaušiniški, plačiausia vieta aukščiau jo vidurio, bukai skiautėti, kiek plaukuoti, vėliau tampa plikais arba tik apačioje pagysliais plaukuoti, odiški, dažniausiai su 4–6 poromis skiaučių. Lapkotis trumpas, apie 5 mm ilgio ir plikas, o jo pamatas dažniausiai širdiškas, su auselėmis. Rudenį lapai pagelsta arba paruduoja, nuo kai kurių ąžuolų lapai nenukrenta, išsilaiko iki pavasario. Žydi gegužės mėn. lapams skleidžiantis. Žiedai neryškūs, smulkoki, nusvirę, kuokeliniai žirginiuose, piesteliniai žiedai auga paskirai po 1 ar keletą ant 6–8 ar 15 cm ilgio žiedkočių ir primena pumpurus, jų apyžiedis rausvas ir iš piestelinių žiedų susidaro gilės. Vaisiai – buko kiaušinio formos, vienasėklės gilės, kurių pamatus gaubia goželė. Goželė gelsvai žalia, žvynuota, dengia maždaug trečdalį gilės. 1,5–3,5 cm ilgio gilės, 1–2 cm skersmens išauga po 1–4, rečiau 5–6 ant 1,5–4 cm ilgio kotelio, gilės viršuje yra labai trumpas dygliukas. Prinoksta ir krinta rugsėjo–spalio mėn. Jos pailgai kiaušiniškos, beveik iki trečdalio apgaubtos gvildo. Kol nesubrendę, jos šviesiai žalios spalvos, vėliau bręsdamos tamsėja ir tampa šviesoko ar tamsiai rudoko su kiek gelsvu ar žalsvu atspalviais su išilginėmis tamsiomis juostelėmis. Atviroje vietoje augantys ąžuolai užaugina sėklas 20–25 metų amžiaus, augantys medynuose – maždaug nuo 50–70 metų amžiaus. Sėkliniai metai būna kas 4–5 metai, prastesnėse sąlygose dar rečiau. 1000 gilių sveria nuo 2 iki 5 kg, arba vidutiniškai apie 3 kg. Šaknų sistema plati ir gili, jos prasiskverbia iki 10 m gylio, tad medžiai nesunkiai pakenčia užsitęsusias sausras. Sodinimui geriausiai tinka gilės krentančios po pirmųjų šalnų. Ąžuolai veisiami iš gilių ir atžalų, kurios auga iš kelmo.

Tai tvirčiausias Lietuvos medis. Ąžuolai – ilgaamžiai medžiai, gyvena 500–1000 metų, tačiau pasitaiko ir senesnių ąžuolų, gyvuojančių iki 1500 metų (ar dar ilgiau) su gana drūtu liemeniu, kaip Stelmužės ąžuolas ar kiti panašūs.

Lietuvoje gana dažnas savaime augantis (ir palyginus dažnai sodinamas) medis miškuose, parkuose, skveruose, sodybose, ir labiausiai paplitęs šalies Vidurio žemumoje. Ąžuolai Lietuvoje medynuose kartu auga su paprastaisiais uosiais, paprastaisiais klevais, paprastosiomis eglėmis, mažalapėmis liepomis, drebulėmis, juodalksniais, rečiau su beržais ir paprastosiomis pušimis. Augimui reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis. Augti mėgsta nerūgščiuose ir neužmirkusiuose vidutinio derlingumo bei derlinguose giliuose priemoliuose bei priesmėliuose, turinčiuose magnio, kalcio azoto, kalio. Nereiklus oro drėgmei ir jautrus vandens pertekliui. Šalčiui palyginti atsparus, bet šaltą žiemą gali įtrūkti kamienas, apšalti ūgliai bei pumpurai, o ir neretai nukenčia nuo vėlyvųjų šalnų pavasaryje, ypač anksti pradėję lapotis ąžuolai. Medis šviesamėgis ar pusiau šviesamėgis, netoleruoja viršūnės užtemdymo.

Ąžuoliukai dažnai auga suspausti kitų medžių, tačiau viršūnė turi gauti pakankami saulės spindulių, nes ąžuolai mėgsta šviesą, o po kitais medžiais neauga. 5–10 metų ąžuoliukai auga lėtai, kaip ir seni medžiai, nukenčia nuo šalnų.

Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. arba 40 734 ha (2009 m.) visų medynų (miškų) ploto. Palyginimui 2001 m. sudarė 1,8 proc. (34 639 ha) viso medynų ploto. Grynų ąžuolynų yra nedaug. Lietuvoje ąžuolų-gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.

Mediena kieta, patvari ir graži, apie 720 kg kubiniame metre tankio. Iš jos daromi baldai, parketas ir pan. Anksčiau ąžuolo mediena plačiai naudota laivų statyboje. Gerai laikosi ir ore ir žemėje, ir vandenyje. Ilgai vandenyje prabuvusi ąžuolo mediena pajuoduoja ir sustiprėja. Iš gilių daromi miltai, iš kurių vėliau galima kepti duoną, skanaus skonio gilių kavą. Maistingumu jos prilygsta daržovėms, kadangi jose yra 2–4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų, apie 40 procentų krakmolo. Žievė naudojama vaistams ir raugams. Lapai naudojami raugiant agurkus, kurie nuo lapuose esančio tanino būna kietesni. Visose ąžuolo dalyse daug raugų – žievėje apie 12 proc., medienoje apie 9 proc., bei gilėse. Iš susmulkintų gilių raugus galima paprastai pašalinti – reikia apie 1 valandą kaitinti sumaišytas su lapuočių medžių pelenais, o vėliau tuos gilių gabalėlius reikia gerai išplauti.

Daugelyje Europos šalių auginamas kaip dekoratyvinis augalas.

 Aisčių mitologijoje ąžuolai svarbiausi medžiai, augę daugelyje šventų vietų. Senovės aisčiai (ir lietuviai) tikėjo, kad ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o ypač seni ir stori ąžuolai yra dievų buveinės. Mažosios Lietuvos istorikas bei etnografas Motiejus Pretorijus gyvenęs 1635–1707 m. rašė, jog pasimelsti prie senų, galingų, šventais laikytų ąžuolų žmonės keliaudavę iš labai tolimų vietovių, nes jie tikėjo, kad Dievas prie jų pastato po angelą, kuris geriems žmonėms daro gera, o blogiesiems – bloga. Prūsai tikėjo, kad ąžuoluose gyvena dievai ir jų ošime net išgirsdavę dievų atsakus. Vėlyvajame liaudies folklore taip pat minima, kad iš kelionės pas Dievą atgal žemėn grįžęs žmogus atsibunda po ąžuolu ar ąžuolų giraitėje. Mitologijoje, kulte ąžuolas siejamas su Perkūnu.

 https://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_%C4%85%C5%BEuolas