Diena, pakeitusi gyvenimą. Tokia nuo šiol dvidešimt keturi Panevėžio rajono Velžio gimnazijos gimnazistai vadins šiųmetę kovo devynioliktąją.

Tądien Europos Parlamento rūmuose Strasbūre išsipildė jų svajonė: užimti europarlamentarų krėslus ir pradėti darbą plenariniame posėdyje.

VERŽĖSI Į EUROPĄ

Kad velžiečiai lygiomis teisėmis įsitaisytų tarp 24-ių šalių atstovų, inicijavo mokytojas Kęstutis Bražinskas. Nuosekliai, net šešerius metus, be menkiausio atokvėpio, jo kurstyta aistra domėtis ES institucijų veikla, ES nūdiena – toks ir specialaus ES projekto, Europos Parlamento Informacijos biuro pradėto rengti dar 2007-ųjų pabaigoje, paskelbus pirmąjį Euroscola atrankos konkursą Lietuvoje – tikslas – pagaliau vainikuota pergale.

-Mūsų komanda, vadovaujantis konkurso nuostatais, sudaryta iš penkių narių, laimėjimą, nuspalvintą kelionės po Europą laukimu, į gimnaziją parvežė seniai: kad Velžys gali pradėti rengtis išvykai, paaiškėjo dar 2014 metų spalio 16 dieną – Europos namuose Vilniuje vykusiame Euroscola konkurse, kuriame varžėsi net šešiasdešimt Lietuvos gimnazijų, – nuo priešistorės pradeda geografijos mokytojas metodininkas. – Tądien mūsiškiai – keturios abiturientės ir dešimtokas, šmaikščiai pasivadinę „Jokūbas ir jo merginos" – buvo nepavejami. Užėmėme antrąją vietą, ryškiai pralenkę prestižiškiausiomis mokymo įstaigomis tituluojamas.

Mokytojo teigimu, Euroscola konkursas – itin sudėtingas: 40 klausimų apie ES veiklos institucijas, antra tiek skirta ES istorijai, Europos Parlamento galioms bei procedūroms, žmogaus teisėms, visoms įmanomoms naujienoms – pradedant kinu, baigiant Sacharovo premija. Taigi, rengtasi ilgai ir atsakingai. Mokytojas patikina: tiek nebeišmoktų. Todėl tai, ko pasiekė atkaklusis penketukas: Miglė Taresevičiūtė, Živilė Kairevičiūtė, Erika Pakarklytė, Gintarė Stakėnaitė, Jokūbas Žižiūnas – žinių triumfas, akivaizdžiausias įrodymas, jog žmogaus galimybės – beribės ir tikslas – pamatyti Europą – įkvepia.

-Kito kelio nebuvo – tik laimėti, – šiandien šypsosi kuklioji Miglė. – Mums, dvyliktokėms, tai buvo paskutinė, trečioji, galimybė dalyvauti konkurse. Pirmuosius du kartus iki pergalės stigo labai nedaug, o štai trečiasis buvo sėkmingas, reiškęs: iškovojome teisę įžengti į Europos Parlamentą. Ne tik sau, bet ir bendramoksliams.

EUROPARLAMENTARO DARBĄ VERTINA KITAIP

Ryžtis ilgai, kantriai, kryptingai, nepaisant mažų nesėkmių, dirbti, vadinasi, nepaliauti domėtis ES veikla, būti jos pilnaverte dalimi – kasdien, ne kartkarčiais – Miglei tapo įpročiu, o tokią vertingą savybę išsiugdyti įkvėpė ankstesniųjų gimnazistų patirtis – Velžio gimnazija pirmą kartą Euroscola konkursą laimėjo prieš penkerius metus, bet, kadangi konkurso taisyklės numato, jog laimėtoja dvejus metus turi lukterėti, vadinasi, visas kitas laikas tapo kopimu į laimėjimo viršukalnę.

Merginai negaila valandų, praleistų analizuojant ES struktūrą, gausybės organizacijų veiklą – sužinojusi daug naujo. Žinios, tvirtina, suteikę pasitikėjimo savimi, nekalbant apie tai, kiek praplėtę akiratį.

Pasak ekonomiką studijuoti ketinančios abiturientės, vertinga suvokti, koks iš tiesų sudėtingas politiko darbas, taip pat pamatyti, kiek daug įvairių sričių specialistų reikia formuojant bendrą ES politiką. Darbo grupėje, kurioje su skirtingų šalių moksleiviais teko dirbti Miglei, diskutuota apie žiniasklaidos įtaką Europos vystymuisi.

Iš visos grandiozinės kelionės iki Strasbūro ir atgal, didžiausią įspūdį Miglei padarė plenarinis posėdis Europos Parlamente ir dvi sostinės – Paryžius ir Amsterdamas.

-Mano svajonė išsipildė, – apibendrina trejų metų siekį Miglė. – Dabar patyriau, kad tuomet, kai įdedi daug darbo, jautiesi labiau nusipelnęs to išsipildymo.

Klasės draugei antrina Živilė:

– Mes taip susižavėję klausėmės pirmtakų įspūdžių, kad pažadėjome sau būtinai laimėti kitą Euroscola konkursą ir aplankyti tas vietas, apie kurias girdėjome kalbant. Jų žodžiai prilygo pasakai. Domino viskas: ir europarlamentarų darbas, ir sustojimai Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje. Atsitiko taip, kad užsidegę pradėjome aktyviau dalyvauti visuose renginiuose, visuose konkursuose, ypač susijusiuose su ES.

Živilė sako tik po Euroscola dienos suvokusi, koks iš tiesų atsakingas europarlamentaro darbas, kiek pastangų reikia norint priimti kad ir vieną vienintelį teisės aktą, gebėti išklausyti priešingas nuomones. Oponuoti. Argumentuoti. Likti tolerantiškam.

Kelionė, anot merginos, motyvuoja: norisi daugiau panašių konkursų atrasti, tobulėti, nes, pamatęs europiečių atvirumą, gebėjimą laisvai reikšti savo mintis, kaip tai daro, pavyzdžiui, britai, supranti, koks dar esi varžomas vidinių stereotipų.

Dirbdama savojoje frakcijoje, Živilė turėjo galimybę diskutuoti tema „Migracija ir emigracija". Paaiškėjo, jog dauguma galvoja, kad Pabaltijo šalims tai neaktualu. Taip pat keistasi nuomonėmis apie integraciją – svarstyta, kaip patiems europiečiams integruotis į kitas ES šalis.

-Europos Parlamentas pranoko lūkesčius, – teigia. - Nebūčiau patikėjusi, kad jauni žmonės galėtų taip pasiruošti, būti puikūs oratoriai. Įsitikinau, kad ta institucija – ne nuo visuomenės atsietas nesuprantamas darinys, bet kaip tik veikianti žmogaus gerovei, esanti labai arti jo. Juk net mūsų kaime nutiesta nauja gatvė, renovuota mokykla, vaikų darželis. Viskas skirta žmogui. Nemanau, kad tai tik ekonominė sąjunga.

LABIAUSAI PATIKO BENDRAUTI

Politiko duona nelengva pasirodė ir Erikai Pakarklytei. Juolab kad ruošdamasi konkursui buvo „atsakinga" už europarlamentarus: kiek jų yra, kokiems komitetams priklauso, kokias pareigas eina, kiek iš jų vyrų, kiek moterų ir pan.

-Į Europarlamentą turi susirinkti asmenybės, kurioms rūpi. Tos, kurios turi idėjų. Nori ten būti – privalai turėti idėjų.

Savajame komitete Erika diskutavo apie Europos ateitį – švietimo sistemos problemas ir jaunimo nedarbą. Siūlyta ieškoti galimybių, padedančių greičiau jauniems, studijas baigusiems žmonėms, įsidarbinti. Rekomenduota didesnes lėšas skirti aplinkosaugai, o ne kariuomenei – taip skambėjo belgų pasiūlymas.

Europos Parlamente labiausiai patiko laikas, skirtas bendravimui: su airiais, ispanais, švedais užmegzti kontaktai, tikisi gimnazistė, išliks ilgam.

Erika prisipažįsta susižavėjusi Amsterdamu. Apskritai visa kelionė – fantastiška, skatinanti tobulėti, laisvėti ir pritarti mokytojų teiginiui: „Mes jums atvėrėm kelią į Europą – dabar jau tik nuo jūsų priklauso, kiek ta galimybe pasinaudosite".

PER MINUTĘ – APSAKYTI MEILĘ

-Sveika, Europa!- emocingai kreipėsi į susirinkusiuosius Plenarinių posėdžių salėje Gintarė Stakėnaitė, vėliau garbę, tekusią pristatant Lietuvą, iliustruodama konkrečiai: – Stovint ten, nutirpsta ir rankos, ir kojos. Nebejauti savęs, bet žinai, kad saviškių negali nuvilti.

Na, o kalboje, rašytoje pačios Gintarės, turėjusioje tilpti į vos vieną minutę, skubėta apsakyti viską: kokia ta šalis, tokiu gražiu pavadinimu – Lietuva, kalbėta apie tai, kas kiekvienam brangu ir artima: didinga istorija, skambus žodis, krepšinis ir, žinoma, mylima Velžio gimnazija.

Gintarė dėkinga ją rengusiai anglų kalbos mokytojai ekspertei Rasai Stakienei, gimnazijoje pradėjusiai Debatų būrelį. Išraiškingumo, pasakoja, išmokusi lankydama teatro studiją.

Pro skvarbias dvyliktokės akis nepraslydo kitų šalių stiprybė: estai žavėjo savitu humoru, danai – drąsa, britai – begaliniu pasitikėjimu, kurio, įsitikinusi Gintarė, labiausiai lietuvaičiams ir trūksta. Dar kiti – spontaniškumu ar ekstravagancija. Įdomu buvo dalyvauti diskusijose.

Ar domina politiko karjera? Taip, neneigia. Dabar – apsisprendimo kelyje tarp šios ir aktorinio meistriškumo. Mergina realiai vertina lietuvių ir ES senbuvių patirtį: tiesa, judame į priekį, bet vis dar ryškūs skirtumai tarp nuomonių svarumo, todėl neabejoja – kadangi greitai tobulėjame, netrukus galėsime vieni į kitus žiūrėti kaip lygūs į lygius, ne iš apačios.

-Iš visų aplankytų miestų man labiausiai patiko Briuselis. Tas šurmulys, kažkodėl priminęs Kalėdas, bet tik išvykusi supratau, kaip aš myliu Lietuvą, – atvirauja Gintarė. – Mes neturim tų eifelio bokštų, triumfo arkų, bet esam iki skausmo tikri. Mes turim labai gražią istoriją, nuostabią kalbą, – ir ne viskas materija matuojama. Manau, svarbiausia – tai laikas. Jis brangiausias iš visų brangenybių ir jį reikia išnaudoti geriausiai, kaip tiktai gali.

ŽINOTI – TAI BŪTI PILIETIŠKAM

„Oi, girioj girioj" galingai ir tuo pačiu jautriai aidėjo po EP skliautais. Taip skambėjo lietuvių liaudies daina, atliekama Velžio gimnazijos abiturientės Indrės Strolytės.

-Labai norėjau sudainuoti kaip tik šitą dainą, nes man jos platumas asocijuojasi su Lietuvos miškais.

Motyvas, skambėjęs dar prieš kreipinį į Europą ir čiurlenęs viso įspūdingo velžiečių prisistatymo metu. Ir kol dvi merginos skubėjo papasakoti apie Lietuvą, vaizdo ekrane fotografijose užfiksuotose gražiausiose gimnazijos gyvenimo akimirkose vėrėsi lietuviška dvasia.

-Nepaprasta dainuoti tokiai auditorijai, – pripažįsta Indrė. – Tai – milžiniška atsakomybė. Jaudulys. Galiausiai karūnuojamas begaline euforija. Tokie išgyvenimai skatina lavintis. Susitikimai su bendraamžiais iš visos Europos verčia daugiau reikalauti iš savęs. Pamačius, kokie jie protingi, išprusę, suvokiau: žinojimas simbolizuoja pilietiškumą.

Dešimtokas Jokūbas Žižiūnas – atskira istorija, kaip ir reiškinys, nes, ko gero, nėra klausimo, į kurį jis neatsakytų. Pradedant geografijos subtilybėmis, beje, kaip tik ši sritis jam buvo patikėta rengiantis Eurloscolos konkursui, baigiant automobilių gamintojais, futbolo komandų lyderiais, dailininkais, meno premijų laimėtojais. „Jokūbai, tu rankos nebekelk"-, tramdė bendrakeleiviai daugiau nei šešis tūkstančius kilometrų per kelionę įveikusiame autobuse nerimstantį žiniuką, nes viktorinose, rengtose riedant per Prancūziją, Belgiją, Olandiją ar Vokietiją vaikinas buvo nepralenkiamas.

***

Kas paneigs: iš Euroscola dienos jie grįžo pasikeitę. Dvidešimt keturi Velžio gimnazijos gimnazistai, tapę tikrų tikriausiais ES šaukinio – „Suvienijusi įvairovę" – liudininkais.

Ingrida Paškauskaitė